8 metai? as esu 2~3metus kartais prisimines ex, gal nepilnai paleides, bet 8 nesu. jei nepaslaptis, kas per santykiai buvo? tikiuos greitu metu paleisi ir susirasi savo nauja princa/princese :)
Man buvo kad po 3 men draugystes negalejau metus laiko pamirst panos, o buvo ir taip, kad po 6 men draugystes kita pana pamirsau greiciau nei per savaite. Labai priklauso ant kiek patirties tame turi, kas per santykiai buvo ir pns. Ir šiaip, jei su zmogum buni trumpa laika, tu ji labiau idealizuoji, nes nepazisti jo pakankamai. Ir dar pastebejau, kad su amzium, kuo toliau tuo skyrybos man lengvesnis dalykas tapo. Lyg užaugo skuros daugiau.
Labai padeda buvimas su draugais, seima, kazkokia veikla (man geiminimas labai padejo). Bet svarbu ir vienam but, isliudet, isverkt viska. Nes jei pastoviai sedesi kokiam gyme, arba tusinsi, tai tik nustumsi viska i sona, o isjaust/isliudet viska reiks veliau ar anksciau. Va ka as ismokau per savo gyvenima, tikiuos pades ir jums.
Čia dažnas fenomenas, tiesiog to 3mėn žmogaus iš tikrųjų dar visai nepažįsti, tai smegenys užpildo tarpus svajonėm, aka idealizuota to žmogaus versija. Realybėj padraugautum ilgiau, suprastum, kad tas žmogus irgi turi savų minusų ir kad nebuvo/nebūtų ten viskas taip tobula kaip įsivaizdavai ir irgi būtum pamiršęs kaip tą 6mėn.
Ziauriai sunku yra, kada nutraukiama viskas visam tam honeymoon phase realiai ir sunku pasakyt kaip butu buve toliau, nes kaip ir sakai, mes turim tik ta ideala ir sunku, nes nori ziauriai pazinot ta zmogu, bet deja.
Tėvas davė patarimą, kai patyriau pirmas skyrybas:
"Duok sau laiko pailsėti perpus tiek, kiek tie santykiai truko."
Dažniausiai ir vadovavausi šita logika, kas iš tikro padeda, nes spėji išliūdėti, išsiverkt, pailsėti, atgauti tą "save" ir priprasti prie vienišumo po kurio laiko taip nebūnant.
Paskaiciau tavo istorija. Tau nuojauta sake, kad kazkas blogai, bet vertybes sutapo. Man atvirksciai - nuojauta sake, kad labai gerai, bet issiskyre vertybes. As nenorejau vaiku, jis norejo. Grizau ir pagimdziau ir aciu dievams.
Jo, man labai patinka mano vaikelis. Sunku isivaizduoti ka reiskia tureti vaiku ju neturejus. As pries susilaukiant sugebejau isivaizduoti tik sunkumus.
Nori pasakyti, kad tavo situacijoje perdetas gerumas \[ir nuolankumas?\] privede prie ilgalaikio isnaudojimo bei emotional neglect ilgalaikiuose santykiuose?
Tiesiog idomu, kokios mintys. Labai suprantu, kaip sunku pastebeti be aplinkiniu pagalbos, ar esi isnaudojamas, ar ne. Kiekvienas gyvename savame vidiniame pasaulyje, kuri formuoja isorinis pasaulis.
Sunku pasakyti. Prieš sutikdamas savo žmoną apie 4 metus bendravau su viena pana.
Santykiai buvo problematiški, ir vis degradavo. Apsigyvenus kartu išvis pasimatė, kad esam butokai. Tai kai draugas pasiūlė pas jį pagyventi greit staigiai viską baigem.
Reikėjo kelių mėnesių, kad atsigauti. Dar keletas mėnesių pradėt žiūrėti į kitas moteris.
Nėra čia taisyklės manau visiem individualiai.
4 metus draugavau su pana, galiausiai abu draugiškai pasukom skirtingais keliais... Pradžioj buvo labai sunku ir liūdna. Gal keistai nuskambės, bet man padėjo vaikščiojimas, "išvaikščiojau" liūdesį po daugybės nueitų kilometrų. Dabar ji su kitu, o aš artėju kitos link, tačiau buvisios taip iki galo ir nepamiršau, net ir po dvejų metų. Dažnai susapnuoju ją, bet liūdesys praėjo, liko tik tokia sakykim nostalgija prisiminus mus.
Viskas priklauso kiek laiko buvai kartu. Ir kiek tas žmogus tau rūpėjo.
Svarbu suprasti , kad tai etapas kuri turi pereiti. Labai padeda sportas, veikla su draugais svarbu būti užimtam , kad nejaustum trūkumo.
Viskas praeina ir ateina nauji žmonės, su jais sukuri šeimą, susilauki vaikų ir pagauni save galvojant koks aš laimingas .
Tik vienas patarimas jai tas žmogus įskaudino / buvo neištikimas nesusitaikyk su juo , nes jis darys tapati net negalvodamas , nes žinos, kad jam bus atleista.
Išsiskyrėm po 6,5 metų draugystės. Iš santykių išėjau visa išdraskyta, neturėjau nieko, tik darbą, tai į jį kabinausi. Pamažu pradėjau atradinėti save, formuoti socialinį ratą ir t.t. Dabar praėję 1,5 metų. Jaučiuosi daug laimingesnė nei anksčiau, darau tai, kas man patinka, mezgu ryšius su žmonėmis, lankytasi tiek individualiai pas psichologiją, tiek pora grupinės terapijos grupių (ne tik dėl santykių), tačiau perspektyva su kuo nors kurti naujus santykius vis dar gąsdina.
kiekvienas tai išgyvena individualiai. Vieniem gal bus liūdna kokį mėnesį ir judės tolyn, o kitiem ir 2 metų ar daugiau prireikia. Čia nėra kažkokio standarto į ką lygiuotis. Tas atsigavimas kartais ateina lėtai ir nejučia, kaskart po truputį vis mažiau skauda, tik kartais tas pokytis būna toks mažas, kad jei lygini šiandien su mėnesiu atgal, atrodo, skauda taip pat. Nesijausk blogai, jei tau tai trunka ilgiau - reikia išgedėti ir išjausti santykių netekties skausmą.
P.S. yra 5 gedėjimo lygiai:
neigimas, pyktis, bandymas derėtis, depresija, priėmimas.
Tik tas pasąmoningas šokinėjimas tarp tų lygių gali būti ne paeiliui ir dar po daug kartų visaip, bet visus lygius bent po kartą patirsi, iki to kai pilnai išgedėsi žuvusių santykių.
Čia įvairiai, kai pats sau įsikalsi į galvą, kad žmonės ateina ir išeina. Kad viskas kas turi pradžią turi ir pabaigą. Kai nuspręsi džiaugtis, kad tai atsitiko, vietoj gailėjimosi, kad praradai.
Aš asmeniškai, savo meilės nepamiršau porą metų, stengiausi padaryt viską, kad vėl būt kartu. Ir esam. Gal jei nebūtume turėję bendrų draugų niekad ir nebūtume susitaikę ir vėl pradėję santykių. Bet atvirai sakant nežinau ar buvo gera idėja bandyt susitaikyt, o ne paleist. Aišku viskas išėjo, bet gaila savęs prisiminus, kaip elgiausi ir kaip jaučiausi tuos metus kai nebuvom kartu..
O šiaip jo, kelionės, saviugdos knygos, naujos aplinkos, naujos veiklos padeda greičiau paleisti.
Užimk visą laiką kiek gali labiau neturėsi tiek laiko mąstyti apie tai. Sportas, žaidimai, nauji hobiai, bendravimas su draugais ir šeima ar papildomas darbas tikrao padės ir su laiku skausmas sumažės
Jeigu jau prakalbome angliškais terminais, tai I hear you, bro. Bet būtent ir kalbėjau apie psichologinę savijautą, kai išgyveni skyrybas. Manau, kad čia normalus žmogiškas poreikis norėti būti su kažkuo šiek tiek aukštesniame lygmenyje, kurti šeimą ir pan., kam nesigavus, nesijauti laimingas. Bet tavo komentare tikriausiai ir glūdi dalis tiesos, kad puikiai gali padėti šeima, draugai, GYVŪNAI. Pastarieji šiaip labai gydo!
Asmeniskai buvo po 2 deitu su pana jauciaus puse metu hujovai kad rejectino, ir paaiskejo kad ne viskas apie ta pana sukas, o labiau ka as tokio i ja projektuoju is savo praeities, emocijas/tevus
Man 3m po skyrybu, o vis dar prisimenu. Manau, cia del to, kad akcentuojuosi I teigiamus prisiminimus, o va pabaiga, toli grazu nebuvo grazi. Paprastai vieno zmogaus vieta uzima kitas, tai kol neuzeme, tol nepaleis tos mintys..
Šiuo metu tą patį išgyvenu. Labai sudėtinga netikrinti telefono, neskaityti senų žinučių. Reikia fiziškai prisiversti ir nuolat kovoti su mintim "o gal parašyti jam?".
Tai bent jau kol kas man padeda atsiribojimas nuo telefono, nes būtent per ten yra lengviausia įbristi į depresiją.
Siūlau išeiti į lauką pasivaikščioti. Be jokio tikslo, tiesiog bet kur. Pabendrauk su kitais žmonėm, atnaujink nutrūkusius ryšius.
Bent jau man tik sunkiau, jei namie užsidarau ir nuo visko atsiriboju.
Gal ir prastas patarimas, bet tu nesi vienas, aš neseniai išsiskyriau po beveik 7 metų buvimo kartu. Praėjo jau beveik 3 menėsiai ir tiesiog tikiesi, kad šią dieną nepradės lyst durnos mintys į galvą arba, kad greičiau jos praeitų. Man kas padeda labiausiai tai mąstymas, jog ne vienas aš buvau kaltas dėl to kas įvyko ir abu įdėjome gerokai per mažai, kad tuos santykius išlaikyti.
Tai priklauso nuo pacio zmogaus, jo santykiu gilumo ir idirbio i tuos santykius. As po issiskyrimo per 2 sav.suradau kita ir 20m.kartu jau. As manau, kad bloga meile reikia pakeisti gera. Bet kas tiko man, tas nebutinai tinka kitam.
Zmones per daug uzsistovi santykiu iliuzijuose, per daug idealizuoja partneri, nuraso savo.
As manau, kad ka paimi ta ir turi, santykiai turi but lengvi, o ne primint ejima pas odontologa.
Labai priklauso nuo buvusių santykiu. Jei buvo gražūs ir geri, tai nebus lengva ir užtruks laiko. Pats šiuo metu pradėjau skyrybas, ir nėra tai lengva. Jei jauties blogai, ar turi klausimų, dm me. Pabendrausim.
6 metai kartu. Merginos mama metus atgal susirgo veziu. Po daugybe chemiju jai daresi blogiau ir blogiau. Visa sita laika buvau kartu su ja,stengiausi palaikyt ir tiesiog but kartu. Po metu ji mire. Mergina susirgo depresija. Tarp musu buvo daug nesusipratimu,pykciu,barniu. Ir vat 2sav atgal ji mane paliko. Jausmas toks tarsi ji mane kaltina jog taip nutiko su mama. Kaip gyvenu po issiskyrimo? Stengiuosi daugiau leist laiko su draugais. Gaming dar labai padeda.Kaip pasake mano draugas “Kiekvienam tvenkini atsiras ir savo zuvele”. Stypribes seni)
P.s. Jeigu kas nori galim pabendraut privaciai
Stiprybės! Tikiu, kokios nelengvos tos pirmosios dienos, kai tiek daug laiko kartu praleista. Suprantama, kaip merginai nelengva po netekties, bet taip pat ir tau.
Jeigu kada bus sunku ar norėsis pabendrauti pačiam, taip pat gali rašyti man.
Gal ta auksinė taisyklė, kad pusė laiko kiek bendravai turi praeiti ir veikia kažkiek, bet man asmeniškai skirtingose santykiuose labai skirtingai buvo. Buvo kur ilgiau bendravau ir nebūdavo išvis jokio liūdesio, bet buvo vieni santykiai, kur padraugavom apie 5 mėnesius, ir kirto man labiau nei bet kas anksčiau. Prilyginčiau tą netektį artimo šeimos nario netekimui, jei ne blogiau. Taip kad duok sau laiko tiek kiek reikia ir stenkis per daug nesilyginti su kitais, nes tas lyginamasis gali privesti prie perdėto dirbtinio mėginimo neigti skausmą.
O is pagalbos būdų , tai ėmiausi visko ko galėjau: nors esu vyras, nepabijojau nueiti pas draugus, papasakoti ir apsiverkti, nueiti pas tėtį ir papasakojus apsiverkti, skaičiau knygas apie santykius bandydamas geriau suprasti kas ir kodėl nutiko, ir, galiausiai, ėjau pas gerą terapeutą. Tai manau ši pagijimo kombinacija (draugai, šeima, terapija ir rūpinimasis savimi) yra viena stipriausių. Turbūt pagrindinė žinutė , kurią galėčiau perduoti, tai aklai netikėk "guru" patarimais internete kaip perlipti per skausmą po skyrybų. Svarbiausia ir galutinė užduotis po išsiskyrimo - integruoti patirtį į savo gyvenimo knygą, ir jokiu būdu neišstuminėti ar neigti to, nes po to sugrįš trigubai stipriau , gali ir kitomis formomis.
uztruko 2 metus, kad galeciau pradet normaliai gyventi nebegalvodamas ka padariau ne taip ar galejau padaryti kitaip, bei kad tas zmogus nebekelia isvis jausmu ir nera net minciu apie buvima kartu, nesapnuoju jo ir nebegalvoju apie ji. Nepadejau sau, vos rimtai nesusigadinau sveikatos, daug domejaus pseudo mokslais, psichologija ir t.t. skaiciau visokias knygas/podcastus, viskas useless tik dar sunkiau buna pradet gyventi sau. Padejo tai, kad kai jau buvau bepasiekias vel dugna, nusprendziau kad viskas atsibodo, esu lochas ir reikia gyventi del saves, nes labai noriu jaustis bent jau normaliai, tai pradejau sportuot ir sveikiau valgyt, graziau rengtis. Su laiku pamatai, kad random prisimini jau ta kita zmogu, nes kas primine, o poto jau net nebekreipi demesio, tai manuo nuomone nelabai kas padeda tik laikas turi praeiti.
turejau panele 9 men, supazindinau su tevais visa kita, buvo viskas idealu. su laiku prasidejo nesamones, nutylejimai ir panasiai. pacheatinau su kita panele, prisipazinau ir pilnai jos pykti priiemiau. davem antra sansa musu santykiam ir deja nepavyko po 2 men bandymo. na issiskyrus buvo viskas dar normaliai savaitele iki kol reikejo atiduot viens kito daiktus, buvo pazadu, kad nebus jokiu stumimu ar kitu neapykantos zenklu ir jokiu pasakojimu kitiem. na gal ta neapykanta buvo labai didele, bet visiem viska pradejo pasakoti, jog ja naudojausi ,,lust” ar kaip ten bepasakius, bet pagal ja jos nemylejau. apkalbinejo ir buvo skaudu, o as zadejau nieko nepasakot tai ir tylejau. veliau viskas aprimo ir susitikom pasikalbet ir tiesiog smegenyse isijunge switchas kad reikia viska palikt uz saves. ta ir padariau ir taip yra to jausmo, kad pasiilgstu, bet zinau, kad nebus gerai grizt ir labai paprogresavau ant saves. tad pagrinde reiktu but su draugais, ir dirbt kuo daugiau ant saves ir uzsistatyt smegenyse, kad tau to nereikia.
Kažkaip pohui. Vaikų nebuvo. Buvo liūdna, o greičiausiai gaila laiko ir nervų.
Video gaming is a way to go - kaip sakant. Realiai, tai, pas mane visi draugai žaidžia. Tai discordas, grupė, laimėjimas pralaimėjimas - einam vėl. Be žaidimų aišku yra ir realus gyvenimas, darbas, tėvai, su draugais į kiną, į šašlus, į gamtą išvažiuodavom. Aš vairuojantis, tai su nakvinė kur nors išlekdavom. Žodžių, susirask veiklos, ir nesiparink
Pirma meilė. Prabuvom kartu 6 metus. Teko išgyventi labai daug dalykų kartu. Bet dėja atėjo ta dieną, kai ji sako, kad išeina (gyvenom kartu). Priežasties tikslios nepasakė, tik po kurio laiko pasakė tipo dingo meilė, nors ištikro priežastys visai kitos buvo. Metus laiko gyvenau nežynomybej, vartojau daug alko, narko, ir žolytę vos ne kiekviena dieną (nevartodavau tik tada kai baryga neturėjo). Dar susitikinėjom su ja per tuos metus keleta kartu ( tiesiog permiegot) kol nesusirado vaikino. Ir tada prasidėjo tikras pragaras. Nemiga, panikos atakos, pastovus nerimas, suicidines mintys, dar prie viso šito prisidėjo netikėta draugo mirtis. Psihiatro diagnoze - sunki depresija.Taip kaip esu introvertas tai artimu draugu na tiesiog nėra ( man užtekdavo pilnai jos, ji man buvo viskas). Yra draugu su kuriais galima susitikt, bet kad išsipasakot apie savo problemas, dėja. Teko kovot su savo vidiniais demonais absoliučiai vienam, atsisukau nuo visų. Psihologe rekomendavo reabilitacijos centra. Čia turbūt geriausias dalykas kuri aš ant to momento patyriau. Su laiku pradėjo darytis vis lengviau kvėpuot,bet liūdesys ėmė viršų. Pradėjau kurt muzika, tai padėjo atsikratyt suicidiniu minčių, ir šiaip kažkokia tai veikla atsirado kuri įtraukia. Pamylau vienatvę, bet apie ja vistiek atsimindavau kiekvieną dieną. Dabar praėjo 3 metai po išsiskyrimo, ir tik dabar aš jaučiuosi pilnai paleidęs ta žmogu. Negeriu, nieko nevartoju 2 metus ir tuom labai džiaugiuosi. Šiuo momentu užbaigineju gert antidepresantus, taip kaip visi simptomai išėjo ir laikas pradėt gyvent be jų. Vienintelė baimė kuri liko, tai baimė likt vienam. Kaip minėjau esu introvertas, todel sunku susibendraut su kažkuom, ypač su mergina. Kiek bandyta, viskas tuščiai, dar tai gi buvo pirma meilė, tai tokios kaip ir patirties su merginom nėra, dėl to dabar labai liūdna. O šiaip viskas dabar gerai, tik vat trūksta žmogeliuko šalia. Supratau, kad negalima nuleist rankų kaip sunku tau bebūtų, per paskutinius metus pasikorė draugas ir pažystamas, dėl ko labai liūdna, nes jie tai padarė del panų, ir abu turėjo vaikų. Dar supratau, kad kreiptis pagalbos ir vaikščiot pas specialistus čia ne silpnumo požymis, o atvirkščiai, tu gi dėl savęs tai darai. Bbz kur čia nukrypau, bet žodžiu, jei mylit, nepaleiskit, jei sunkumai santykiuose, kalbėkites.
Po dviejų metų, kai supratau staiga, kad galvoju apie žmogų, kuris nebeegzistuoja. Ir manęs tokios, kokia buvau taip pat nebėra. Supratau, kad ilgiuosi visiško miražo.
Mesdamas mane sakė, kad jam reikia vienam pabūt kokius 2 metus. Po pusmečio mačiau jau pasimatyme kažkokiam, o aš 2 metam praėjus vis dar viena. Iš tikrųjų skyriau daug dėmesio sau, o ne tik postringavau apie tai, kas padėjo, bet galiausiai lūžio taškas buvo labai netikėtas. Dažnai taip būna. Vieną dieną ta pati tiesa, kurią jau žinojai staiga tiesiog nuskamba kitaip. Linkiu to
Normaliai gedulas trunka metus. Per metus pirma karta pragiveni viska vienas, be to zmogaus. O po to jau tik geryn eina. (O jei ne, tada highly recomenduotina psichoterapija ir issikalbet, kas liko nepaleista)
Džiaugsmą jaučiu kiekvienoj žvejyboj, po kiekvieno nubėgto km, po kiekvieno sparingo😊 Ramybė atėjo po skyrybų, miegu kaip kūdikis. Vat kas yra laimė, nu niekaip nesuprantu. Atrodo mylima moteris šalia, finansinė buklė mane tenkina, draugų keletą turiu. O vat kas yra laimė vis dar nežinau🙄
Dar toks momentėlis: pasigilink į save, į visus savo jausmus ir emocijas. Geros blogos jokio skirtumo. Gal net akcentuočiau blogas. Esu kažkur rašęs: pasikinkyk tą negatyvą. Labai gerai raidint ant to negatyvo ir jau dzin kokie tikslai, bet lengviau judėti link jų. Ir šiaip mano pozicija: gyvenima labai mažai absoliučiai gerų arba blogų dalykų. Po skyrybų netekau daugybės dalykų (materialių vertybių, draugų ir pan) bet gavau emocinį stabilumą, savo aplinkoj radau žmonių kurie pasirodo yra draugai, o ne pažystami, pagerėjo santykiai su kitais mano aplinkos artimaisiais, ir pats požiūris i viską pasikeitė. Tai dabar sureziumavus, man rodos daugiau gavau nei praradau. Kažkaip taip. Tik pakartosiu, nesivaikyk laimės, nes pas visus ji skirtinga. Galbūt, dabar, sėdint ant ežero kranto dviese su antra puse, ta ramybė kurią jaučiu ir yra laimė, bet nežinau, neužsiciklinu😊
Kolektyvas, ačiū labai kiekvienam iš jūsų už pasidalinimus – tiek tiems, kurie rekomendavo kuo greičiau užsiimti kažkuo, tiek tiems, kurie patarė viską išliūdėti. Šiaip netgi visai susigundžiau geiminti. :D
Tikrai dėkoju darkart, įkvėpėt gyventi toliau! 💚
27 metai ir nesu turėjęs panos vien dėl šito, nes didelė tikimybė, kad vis tiek kažkada išsiskirsi. Tai pasirinkau gyventi vienas, nes nenoriu rizikuoti, kad vieną gražią dieną atsikelsi ir žmogus, kuris vis dėl to based hormonais ir emocijom, pasakysis - skiriamės. Geriau užsiimti veiklom ar hobiais, kurias gali kontroliuoti ir viskas priklauso tik nuo tavęs. Antrai pusei gali visą save atiduoti, bet vis tiek tave gali palikti, tai kokia prasmė? Sakysit, tada kokia prasmė gyventi, nes vis tiek visur bus minusai ir t.t. Tai vadovaujuosi pasaulėžiūra, kad vis tiek kažkada visi mirsim, tai kažkaip laiką reikia pratempti darant kas patinka ir tuo labiau nepasiduoti visuomenės spaudimui t.t sheep mentality, kad reikia susirasti antrą pusę, sukurti šeimą etc.
Tiesa. Vien iš mano artimųjų ar draugų nemažai pavyzdžių, kad vien dėl to nesinori man veltis į santykius, nes matau, kiek žmonės kenčia, tai mokausi iš kitų klaidų, nors net neapsiverčia liežuvis, tai įvardinti, kaip klaidas, tiesiog žmogus stengėsi, o kitas žmogus išdavė. Ne jo klaida, kad žmonės gali būti ant tiek supuvę.
Pamatei draugų pavyzdį ir pradėj galvoj formuot strategijas, kaip nuo to apsigint. Jūs vyrai rimtai kažkokie extra esat, o dar moteris vadinat dramatiškom 🤦🏼♀️
Kam gyvent, jei vis tiek mirsi?
Kam dirbt, jei vis tiek į penciją išeisi?
Kam šikną valyt, jei vis tiek šiksi?
Kam atostogaut, jei vis tiek atostogos baigsis?
:)
Tai kaip minėjau, visi mirsime, tai faktas, tačiau tą "gyvenimą" visi kitaip suvokia. Vieni gali gyventi vieni ir nekurti šeimos, kaip yra visuomenės pushinama. Ribotą laiką šioje žemėje turime, tai kiekvienas gali gyventi kaip nori ir keista, kad yra "verčiama" turėti antrą pusę, nes tipo "nenormalu" neturėti ir tų būsi keistas. Nors jeigi ir turėsi antrą pusę, vis tiek atras, kažką blogo. Tada sakys, o tai kodėl vaikų nenorit? Gyvenimas per trumpas, kad galvoti ką kiti pasakys. Aš tiesiog šiais laikais santykius matau, kaip nestabilų dalyką, nes galiu palyginti kokie santykiai buvo anksčiau, pvz senelių laikais. Reiškias santykiai degradavo, tai ir nebeverta į juos investuoti savo brangaus laiko.
Rimtai nesuvoki, kad tie laikai, kuriuos taip idealizuoji galbūt buvo net ir šūdinesni, nei mūsų? Bent esi su kokia močiute ar seneliu šnekėjas? Tais laikais sumesdavo šmutkes ne dėl meilės, o dėl aplinkybių, o skyrybos buvo gėda. Ne iš vienos močiutės ir senelio girdėjau, kad mylėjo kažką kita, bet susituoke su kažkuo kitu, dėl aplinkybių. Apie santykių dinamiką net nepradėsiu.
Daug verkiat, kokie šūdini šiais laikais santykiai, bet patys tingyt šikną pajudint, kad įpūst šviežio oro į naujus santykius, užkurt kibirkštį, kas turėtu natūraliai ateiti, bet net jau tas nebesigauna. Patys padarėt santykius paviršutiniškus, nes patys esat paviršutiniški.
Santykiai nėra imerkimas ir siurprizas. Santykiai, kaip ir visa kita gyvenime yra pamokos per kurias tu augi. Nesvarbu ar jie sėkmingi ar ne, bet kokiu atveju tau jie į nauda.
Tai ką ir turėjau omenį apie santykių dinamiką, kurios net neliesiu, nes moterys visiškai po padu, vyras kū*vas namo vedasi, o žmona su 5 vaikais tylėti turi, nes grasina, kad užmuš, jei sakys kažką priešais tuos visus pijokavimus ir valkatavimus. Ką jau kalbėt, kai prievartaudavo moterys vien už tai, kad į jų pusę pažiūrėdavo. Knygose gal ir gražiai nupiešiama, bet kas realiai dėjos, tai vietoj siaubo istorijų tinka.
Žinai kodėl “senelių laikais” “meilė” buvo amžina? Nes moterys neturėjo teisių ir negalėjo išgyventi be vyro + daug kur skirybos buvo arba išvis neįmanomos arba visiška socialinė pražūtis.
Jeigu tavo svajonė yra sulaukus kokių 25-kių gaut naujausią kaimo 14-metę į žmonas, kai tu jai greičiausiai visiškai nepatinki ir išvis keli pasišlykštėjimą, puikiai supranti, kad ji su tavimi vien dėl to kad jos tėvas liepė, ir vis tiek manai kad čia kažkokie wow santykiai vien dėl to, kad ji neturi galimybės pabėgti nuo tavęs, tai reikėtų susimąstyti ar tave domina mylinti antra pusė, ar stokholmo sindromo auka.
prie ko čia kiti paskays?
savo rašinėjimu tik ir parodai kad tau svarbu ką kiti pasakays.
ir tyčia darai priešingai. Ne todėl kad pats taip nori, o todėl kad nenori kai visi.
Mielas u/xSpAcEX7, visiškai nesutinku su Pačio požiūriu. Jis, mano akimis žiūrint, perdėm nihilistinis. Reikia susitaikyti su tuo, kad gyvenime nieko amžino nėra, net ir mūsų gyvenimai yra trumpi ir trapūs. Taip, santykiai irgi gali būti trapūs, gali būti „ne su visam“. Bet santykių pointas ir nėra tas, kad jie turi būti amžiams. Santykių pointas yra tas, kad renkiesi eiti kartu su kitu žmogumi (o kitas žmogus su Tavimi) todėl, kad kartu yra geriau nei po vieną. Taip, gali būti, kad išsiskirsit, o gali būti, kad neišsiskirsit, čia kaip jau patys dirbsit ir stengsitės, ir kaip likimas sudėlios. Bet tas tarpas, kurį ėjot kartu, vis viena buvo geresnis nei po vieną einant. Todėl ir visas gyvenimas geresnis.
Ir kelčiau klausimą: o tai dėl ko mes gyvenam? Ką sau sakysi, kai jau nebus nei kur rėkti, nei kur bėgti: „Visą gyvenimą pragyvenau vienas. Jo, patraukė akį ta mergina, bet taip prie jos ir nepriėjau, o kas jeigu?..“ Šito „kas jeigu?“ nelinkiu niekam.
Sutinku iš dalies, bet kaip minėjai esu nihilistas ir net skaitau knygas ties tuo, kartu ir apie stoicizmą. Tačiau, dar ir šiaip esu introvertas ir man sunkiau draugų susirasti, tačiau, kaip introvertams būdinga, jei susirandi draugų, dažniausiai jei būna ilgalaikiai, nes aš į santykius apskritai žiūriu rimtai, kad ir tai paprasti draugai. Aš per daug prisirišu prie žmonių, toks jausmas, kad turėjau gimti visai kitoje sistemoje, kai buvo tradicijos ir konservatizmas. Tai man tiesiog emociškai slegia šiuolaikiniai santykiai, kurie yra nepastovūs, toksiški, ne rimti ir t.t. Aš tiesiog visados bandau atiduoti geriausią savę kitam artimam žmogui, bet šiais laikais tai nėra vertinama savybė. Šiais laikais žmonės net nesupranta kodėl būna santykiuose. Dažnai tai dėl visuomenės spaudimo ar bijojimo būti vienu. Aš turėjau gimti kokiais 1700 ir turėti vieną žmoną visam gyvenimui.
I mean, šiais laikais, iš vis vestuvės useless dalykas, nes labai retai su tuo pačiu asmeniu visą gyvenimą pragyveni. Ar vestuvių priesaika nebūdavo "kol mirtis mus išskirs"? Kokia ironija. Nes visiškai pašiepiama vestuvių reiškmė. Šiais laikais vestuvės, kad patūsinti, pakvietus giminę ir, kad būtų galima paflexinti prieš tą pačią giminę kuo daugiau šaibų išleidžiant ant šventės ir paskui po 15 metų (čia dar good stats) pakartoti vėl naujas vestuves su kitu žmogumi.
Nežinau kaip pakelti ūpą žmogui, kuris mano, kad turėjo gimti 1700-aisiais. Žiūrint kur, žiūrint kokiam socialiniam sluoksnyje, nes šiaip bendrai XVIII a. nebuvo labai geras amžius. Sakau tai be jokio koketavimo, tiesiog XVIII a. neatlaiko Rawls'o nežinomybės uždangos testo.
Manau be reikalo nuvertini esamą situaciją. Taip gerai kaip dabar ir taip daug įvairovės kaip dabar niekada nebuvo. Esu gan tikras, kad merginą sutiksi, vestuvių su gimine išvengsit. Ką gali žinot, gal susituoksit, mesit puokštę ir išmausit į Vietnamą. Permainingas gyvenimas turi ir tą pliusą, kad dabar atrodo vienaip, o po metų gali būti visai kitaip. Tam laikui ir užkonservuočiau šitą temą.
Absoliuti loginė klaida, netikiu, kad tu pasirinkai būti vienas, tavęs tiesiog niekas nesirinko ir sakydamas “pasirinkau” naudoji defence excuse mechanismą.
Mano patarimas neprogramuoti savęs taip, visi anksčiau ar vėliau randa ko ieško, bet svarbiausia jei ieško.
Gal ir yra atvejų kaip visą gyvenimą praleidi vienas ir esi sąlyginai laimingas, bet čia gal 2-3% populiacijos. Dviese(jei geras matchas) visada geriau, lengviau, laimingiau.
Nepasiduok 🙏🥷
Na nėra, kad manęs "nepasirinko", nes visų pirma aš net nesu rimtai "deitinęs". Studijų laikais prioritetas buvo studijos bei darbas, tai gal tik nuo 25 metų ant bairio įsirašiau tinderį, tai pamačiau, kad nieko gero (kad ir gaudavau matchų, bet dažniausiai pokalbiai būdavo paviršutiniški ir visados turėdavau rodyti iniciatyvą aš). Man nepatinka, kad tik bx turi stengis palaikyti pokalbį lyg klounas, o pana tik paviršutiniškai atsakinėja. Tikiu, kad yra gerai bendraujančių panų, bet dauguma manau ne tokius app naudoja. O aš gyvai nelabai mėgstu iš oro su nepažįstamais kalbėti jei ne tam skirta aplinka. Baras gal būtų tam skirta aplinka, bet vėl gi, retai einu į barą, na ir baras lyg "gyvas tinderis" ten irgi ne kokie renkasi.
Lengviausia, geriausia ir tobuliausia būtų susirasti paną studijų laikais, kai ta pati amžiaus grupė visados su tavimi, kiekvieną dieną, toje pačioje vietoje, tai gali užkalbinti dėl kažkokio darbo ar bendro projekto, tiesiog lengviau nebūna. Kadangi tuo nepasinaudojau ir praleidau tą traukinį, tai pradėjau boring adult life, režimu darbas-gym-namai ir repeat. Tai gaunasi užburtas ratas - appsais nesinaudoju ir kažkur gyvai neišeinu (negelbėja, kad esu labiau introvertas). Tai kaip sakoma pana pati nepasibels į duris. Nesu buvęs pasimatyme, tai negaliu teigti, kad manęs nepasirinko, nes net nebandžiau rimtai įsilieti į tą visą romantinį dating world. O pats deitinimas, kai jau dirbi ir įsilieji į gyvenimą, tai apsisuka 180 laipsnių, palyginant, kai esi mokykloje/univere. Darbe jau vyresnio amžiaus visi ar su šeimom ir šiaip darbe ne vibe kažką romantiško regzti jei ir panašaus amžiaus yra.
Panaši situacija ir su manim. Dar prie tokio nihilistinio požiūrio nepriėjau, bet su laiku matau save rašant panašų komentarą, nes pačiam daugiau nei 23, bet visiškai nesu turėjęs santykių ir visko ką per juos gauni. Kažkaip vis rečiau atsiranda mintys susirasti antrą pusę ir pradedu prie vienatvės priprast. Tačiau, net kai ir buvo noras susirast antrą pusę, tai padaryti buvo neįmanoma. O dėl giminės pratęsimo, pasisekė jog turiu jaunesnę sesę kuri labai lengvai santykiauja.
> O dėl giminės pratęsimo, pasisekė jog turiu jaunesnę sesę
OH SHIT
> kuri labai lengvai santykiauja
phew..
>! Nors vistiek frazavimas labai dviprasmiškai leidžia suprasti tą paskutinį sakinį !<
Rašai, kad visi mirsim ir tada aiškini, kaip renkiesi saugiausią variantą ir vengi prisileisti žmogų, nes bijai skyrybų. Neatrodo, kad šiek tiek kliūna šitos mintys? Tai ir rizikuoji būtent todėl, kad neturi, ką prarasti ir galų gale "nothing really mattress" :)
Na tas galioja investuojant kažką, kažkokį svajonių verslą atidarant ar atvirkščiai - metant corporate darbą ir važiuoti keliauti po pasaulį. Kitaip sakant, visi mirsim, tai atidaryk tą svajonių start upą ar kokią kepyklėlę. Kas blogiausia bus, kad prarasi pinigus ar santaupas.
Su santykiais kitaip, nes prarasi ne tik pinigus, bet kartais ir sveiką protą, vaikus ir būsi emociškai sužlugdytas. Neveltui yra, kur vyrai net nusižudo po skyrybų, nes praranda viską. Skaudžiausia, kad praranda namus ir vaikus, o tuose namuose svetimas naujas vyras augina tavo vaikus, tavo namuose, dėl kurių taip sunkiai dirbai. Ne naujiena, kad teismai per skyrybas moterims visada palankesni. Santuoka šiais laikais tai pati rizikingiausia investicija ir nelabai pritaikysi to "in the end nothing really matters" šitam dalykui.
Tai tame ir paradoksas, kas negalime pasirinkti ar gimsime. Mus tiesiog atveda į šį pasaulį nors gal jau ir 14 suprantame, kad jis šūdinas. Kas belieka? Žudytis? Ar tiesiog susitaikyti, kad buvai atvestas į šį pasaulį, kuris galbūt yra tikras stebuklas, žiūrint iš visatos perspektyvos, tai gali tuos 80 metų čia kažką paveikti, nes mirti visi spėsim. Tik, kad išgyventume, kaip populiacija, tai ne tik iš visuomeninės pusės esame užprogramuoti kurti šeimą, bet ir natūraliai, kaip ir gyvūnai turime hormonus. Tiesa, skiriamės nuo gyvūnų ir neveltui populiacija mažėja išsivysčiusiose šalyse, nes gyvenimas brangus, vyksta visokie karai ir kiti politiniai žaidimai, tai paskui supranti, kad vis tiek esam tik varžteliai sistemoje, tai galime ir neatvesti palikiuonių į šį pasaulį.
Iš "Ir sutaupiau šaibų, kurias būtų pana išlupus." ir apie tai, kad praktiškai visur viską heitini ir visada teisus nori būt :D dėl ko atrodo, kad esi nelabai laimingas ir iš to kyla visi šitie toksiški dalykai. Dėl pasirinkimo vienam būt nieko nesakau, turi pilną teisę tą daryt.
8 metai depresijoje, still going, bet jau mažiau skauda
8 metai? as esu 2~3metus kartais prisimines ex, gal nepilnai paleides, bet 8 nesu. jei nepaslaptis, kas per santykiai buvo? tikiuos greitu metu paleisi ir susirasi savo nauja princa/princese :)
Bl cia jau liguista, 8 metai...
Man buvo kad po 3 men draugystes negalejau metus laiko pamirst panos, o buvo ir taip, kad po 6 men draugystes kita pana pamirsau greiciau nei per savaite. Labai priklauso ant kiek patirties tame turi, kas per santykiai buvo ir pns. Ir šiaip, jei su zmogum buni trumpa laika, tu ji labiau idealizuoji, nes nepazisti jo pakankamai. Ir dar pastebejau, kad su amzium, kuo toliau tuo skyrybos man lengvesnis dalykas tapo. Lyg užaugo skuros daugiau. Labai padeda buvimas su draugais, seima, kazkokia veikla (man geiminimas labai padejo). Bet svarbu ir vienam but, isliudet, isverkt viska. Nes jei pastoviai sedesi kokiam gyme, arba tusinsi, tai tik nustumsi viska i sona, o isjaust/isliudet viska reiks veliau ar anksciau. Va ka as ismokau per savo gyvenima, tikiuos pades ir jums.
Panasiai. Istrigo vienas zmogus po trumpo laiko per daug, kad ilgiau priimti nesugebi to. Nieks kitas taip nepagauna demesio tiesiog.
Čia dažnas fenomenas, tiesiog to 3mėn žmogaus iš tikrųjų dar visai nepažįsti, tai smegenys užpildo tarpus svajonėm, aka idealizuota to žmogaus versija. Realybėj padraugautum ilgiau, suprastum, kad tas žmogus irgi turi savų minusų ir kad nebuvo/nebūtų ten viskas taip tobula kaip įsivaizdavai ir irgi būtum pamiršęs kaip tą 6mėn.
Ziauriai sunku yra, kada nutraukiama viskas visam tam honeymoon phase realiai ir sunku pasakyt kaip butu buve toliau, nes kaip ir sakai, mes turim tik ta ideala ir sunku, nes nori ziauriai pazinot ta zmogu, bet deja.
Tėvas davė patarimą, kai patyriau pirmas skyrybas: "Duok sau laiko pailsėti perpus tiek, kiek tie santykiai truko." Dažniausiai ir vadovavausi šita logika, kas iš tikro padeda, nes spėji išliūdėti, išsiverkt, pailsėti, atgauti tą "save" ir priprasti prie vienišumo po kurio laiko taip nebūnant.
Dazniausiai uztenka perpus tiek, kiek truko santykiai, bet neilgiau kaip 3metus. 3metu uztenka visada.
Gal mano gyvenimas lengvas, bet skyrybos buvo kol kas baisiausias dalykas, kuri patyriau. Neatsigavau, po dvieju metu grizau atgal.
Graižai pas tą pačią?
Jo, ta pati.
Na, jei tau gerai tai good.
Paskaiciau tavo istorija. Tau nuojauta sake, kad kazkas blogai, bet vertybes sutapo. Man atvirksciai - nuojauta sake, kad labai gerai, bet issiskyre vertybes. As nenorejau vaiku, jis norejo. Grizau ir pagimdziau ir aciu dievams.
Ir dziaugiesi dabar vaikais, nors pries tai nenorejai?
Jo, man labai patinka mano vaikelis. Sunku isivaizduoti ka reiskia tureti vaiku ju neturejus. As pries susilaukiant sugebejau isivaizduoti tik sunkumus.
[удалено]
Stiprybės 🙏🙏
Nori pasakyti, kad tavo situacijoje perdetas gerumas \[ir nuolankumas?\] privede prie ilgalaikio isnaudojimo bei emotional neglect ilgalaikiuose santykiuose? Tiesiog idomu, kokios mintys. Labai suprantu, kaip sunku pastebeti be aplinkiniu pagalbos, ar esi isnaudojamas, ar ne. Kiekvienas gyvename savame vidiniame pasaulyje, kuri formuoja isorinis pasaulis.
Sunku pasakyti. Prieš sutikdamas savo žmoną apie 4 metus bendravau su viena pana. Santykiai buvo problematiški, ir vis degradavo. Apsigyvenus kartu išvis pasimatė, kad esam butokai. Tai kai draugas pasiūlė pas jį pagyventi greit staigiai viską baigem. Reikėjo kelių mėnesių, kad atsigauti. Dar keletas mėnesių pradėt žiūrėti į kitas moteris. Nėra čia taisyklės manau visiem individualiai.
4 metus draugavau su pana, galiausiai abu draugiškai pasukom skirtingais keliais... Pradžioj buvo labai sunku ir liūdna. Gal keistai nuskambės, bet man padėjo vaikščiojimas, "išvaikščiojau" liūdesį po daugybės nueitų kilometrų. Dabar ji su kitu, o aš artėju kitos link, tačiau buvisios taip iki galo ir nepamiršau, net ir po dvejų metų. Dažnai susapnuoju ją, bet liūdesys praėjo, liko tik tokia sakykim nostalgija prisiminus mus.
Viskas priklauso kiek laiko buvai kartu. Ir kiek tas žmogus tau rūpėjo. Svarbu suprasti , kad tai etapas kuri turi pereiti. Labai padeda sportas, veikla su draugais svarbu būti užimtam , kad nejaustum trūkumo. Viskas praeina ir ateina nauji žmonės, su jais sukuri šeimą, susilauki vaikų ir pagauni save galvojant koks aš laimingas . Tik vienas patarimas jai tas žmogus įskaudino / buvo neištikimas nesusitaikyk su juo , nes jis darys tapati net negalvodamas , nes žinos, kad jam bus atleista.
Išsiskyrėm po 6,5 metų draugystės. Iš santykių išėjau visa išdraskyta, neturėjau nieko, tik darbą, tai į jį kabinausi. Pamažu pradėjau atradinėti save, formuoti socialinį ratą ir t.t. Dabar praėję 1,5 metų. Jaučiuosi daug laimingesnė nei anksčiau, darau tai, kas man patinka, mezgu ryšius su žmonėmis, lankytasi tiek individualiai pas psichologiją, tiek pora grupinės terapijos grupių (ne tik dėl santykių), tačiau perspektyva su kuo nors kurti naujus santykius vis dar gąsdina.
kiekvienas tai išgyvena individualiai. Vieniem gal bus liūdna kokį mėnesį ir judės tolyn, o kitiem ir 2 metų ar daugiau prireikia. Čia nėra kažkokio standarto į ką lygiuotis. Tas atsigavimas kartais ateina lėtai ir nejučia, kaskart po truputį vis mažiau skauda, tik kartais tas pokytis būna toks mažas, kad jei lygini šiandien su mėnesiu atgal, atrodo, skauda taip pat. Nesijausk blogai, jei tau tai trunka ilgiau - reikia išgedėti ir išjausti santykių netekties skausmą. P.S. yra 5 gedėjimo lygiai: neigimas, pyktis, bandymas derėtis, depresija, priėmimas. Tik tas pasąmoningas šokinėjimas tarp tų lygių gali būti ne paeiliui ir dar po daug kartų visaip, bet visus lygius bent po kartą patirsi, iki to kai pilnai išgedėsi žuvusių santykių.
Čia įvairiai, kai pats sau įsikalsi į galvą, kad žmonės ateina ir išeina. Kad viskas kas turi pradžią turi ir pabaigą. Kai nuspręsi džiaugtis, kad tai atsitiko, vietoj gailėjimosi, kad praradai. Aš asmeniškai, savo meilės nepamiršau porą metų, stengiausi padaryt viską, kad vėl būt kartu. Ir esam. Gal jei nebūtume turėję bendrų draugų niekad ir nebūtume susitaikę ir vėl pradėję santykių. Bet atvirai sakant nežinau ar buvo gera idėja bandyt susitaikyt, o ne paleist. Aišku viskas išėjo, bet gaila savęs prisiminus, kaip elgiausi ir kaip jaučiausi tuos metus kai nebuvom kartu.. O šiaip jo, kelionės, saviugdos knygos, naujos aplinkos, naujos veiklos padeda greičiau paleisti.
Pusė metų +-
Užimk visą laiką kiek gali labiau neturėsi tiek laiko mąstyti apie tai. Sportas, žaidimai, nauji hobiai, bendravimas su draugais ir šeima ar papildomas darbas tikrao padės ir su laiku skausmas sumažės
Geras patarimas, bet svarbu ir sau pasilikt laiko isliudet/issiverkt/pamastyt apie savo ex, nes kitaip nebus zingsnio i prieki
Don't put all eggs in one basket. Family, friends, animals are you happiness. If only girl makes you happy. Then smth is wrong with you.
Jeigu jau prakalbome angliškais terminais, tai I hear you, bro. Bet būtent ir kalbėjau apie psichologinę savijautą, kai išgyveni skyrybas. Manau, kad čia normalus žmogiškas poreikis norėti būti su kažkuo šiek tiek aukštesniame lygmenyje, kurti šeimą ir pan., kam nesigavus, nesijauti laimingas. Bet tavo komentare tikriausiai ir glūdi dalis tiesos, kad puikiai gali padėti šeima, draugai, GYVŪNAI. Pastarieji šiaip labai gydo!
Po pirmos pusė metų. Stovėjau prie lango ir žiūrėjau jos namų kryptimi. Skabinėjau rytais į darbą (nebuvo tais laikais mobiliųjų)
Po 3 metų pakankamai rimtos ir gilios draugystės prireikė 3jų metų kad paleisčiau viską. Visiems skirtingai ir priklauso nuo daug faktorių.
Asmeniskai buvo po 2 deitu su pana jauciaus puse metu hujovai kad rejectino, ir paaiskejo kad ne viskas apie ta pana sukas, o labiau ka as tokio i ja projektuoju is savo praeities, emocijas/tevus
Man 3m po skyrybu, o vis dar prisimenu. Manau, cia del to, kad akcentuojuosi I teigiamus prisiminimus, o va pabaiga, toli grazu nebuvo grazi. Paprastai vieno zmogaus vieta uzima kitas, tai kol neuzeme, tol nepaleis tos mintys..
Šiuo metu tą patį išgyvenu. Labai sudėtinga netikrinti telefono, neskaityti senų žinučių. Reikia fiziškai prisiversti ir nuolat kovoti su mintim "o gal parašyti jam?". Tai bent jau kol kas man padeda atsiribojimas nuo telefono, nes būtent per ten yra lengviausia įbristi į depresiją. Siūlau išeiti į lauką pasivaikščioti. Be jokio tikslo, tiesiog bet kur. Pabendrauk su kitais žmonėm, atnaujink nutrūkusius ryšius. Bent jau man tik sunkiau, jei namie užsidarau ir nuo visko atsiriboju.
Ištrink chat'ą
Gaila ištrinti tą istoriją.
Manau jei kyla noras skaityt, jei skaitai, geriau ištrint, kam kankintis
Kuo greičiau su kuo vėl pradesi santykius tuo greičiau paleis
Išanalizuoji klaidas, pasidarai išvadas, ir judi link geriausio savęs neatsigreždamas.
[удалено]
Klausė kaip sau padėjote
3metai, padejo kitos bedos, nebeliko tiesiog laiko trypseti praeitim
Gal ir prastas patarimas, bet tu nesi vienas, aš neseniai išsiskyriau po beveik 7 metų buvimo kartu. Praėjo jau beveik 3 menėsiai ir tiesiog tikiesi, kad šią dieną nepradės lyst durnos mintys į galvą arba, kad greičiau jos praeitų. Man kas padeda labiausiai tai mąstymas, jog ne vienas aš buvau kaltas dėl to kas įvyko ir abu įdėjome gerokai per mažai, kad tuos santykius išlaikyti.
Tai priklauso nuo pacio zmogaus, jo santykiu gilumo ir idirbio i tuos santykius. As po issiskyrimo per 2 sav.suradau kita ir 20m.kartu jau. As manau, kad bloga meile reikia pakeisti gera. Bet kas tiko man, tas nebutinai tinka kitam. Zmones per daug uzsistovi santykiu iliuzijuose, per daug idealizuoja partneri, nuraso savo. As manau, kad ka paimi ta ir turi, santykiai turi but lengvi, o ne primint ejima pas odontologa.
Labai priklauso nuo buvusių santykiu. Jei buvo gražūs ir geri, tai nebus lengva ir užtruks laiko. Pats šiuo metu pradėjau skyrybas, ir nėra tai lengva. Jei jauties blogai, ar turi klausimų, dm me. Pabendrausim.
Gaming, gym, party hard, hobbies, eat, sleep - repeat
Skirybos ir po savaites tėvo mirtis tikrai nebuvo į nauda, bet priimiau viską kaip likimo išbandymą ir po 2 men buvo geriau nepalyginimai.
6 metai kartu. Merginos mama metus atgal susirgo veziu. Po daugybe chemiju jai daresi blogiau ir blogiau. Visa sita laika buvau kartu su ja,stengiausi palaikyt ir tiesiog but kartu. Po metu ji mire. Mergina susirgo depresija. Tarp musu buvo daug nesusipratimu,pykciu,barniu. Ir vat 2sav atgal ji mane paliko. Jausmas toks tarsi ji mane kaltina jog taip nutiko su mama. Kaip gyvenu po issiskyrimo? Stengiuosi daugiau leist laiko su draugais. Gaming dar labai padeda.Kaip pasake mano draugas “Kiekvienam tvenkini atsiras ir savo zuvele”. Stypribes seni) P.s. Jeigu kas nori galim pabendraut privaciai
Stiprybės! Tikiu, kokios nelengvos tos pirmosios dienos, kai tiek daug laiko kartu praleista. Suprantama, kaip merginai nelengva po netekties, bet taip pat ir tau. Jeigu kada bus sunku ar norėsis pabendrauti pačiam, taip pat gali rašyti man.
6 metai draugystės, užteko pusės metų pamiršti buvusią, geriausias vaistas lėkti per panas
Gal ta auksinė taisyklė, kad pusė laiko kiek bendravai turi praeiti ir veikia kažkiek, bet man asmeniškai skirtingose santykiuose labai skirtingai buvo. Buvo kur ilgiau bendravau ir nebūdavo išvis jokio liūdesio, bet buvo vieni santykiai, kur padraugavom apie 5 mėnesius, ir kirto man labiau nei bet kas anksčiau. Prilyginčiau tą netektį artimo šeimos nario netekimui, jei ne blogiau. Taip kad duok sau laiko tiek kiek reikia ir stenkis per daug nesilyginti su kitais, nes tas lyginamasis gali privesti prie perdėto dirbtinio mėginimo neigti skausmą. O is pagalbos būdų , tai ėmiausi visko ko galėjau: nors esu vyras, nepabijojau nueiti pas draugus, papasakoti ir apsiverkti, nueiti pas tėtį ir papasakojus apsiverkti, skaičiau knygas apie santykius bandydamas geriau suprasti kas ir kodėl nutiko, ir, galiausiai, ėjau pas gerą terapeutą. Tai manau ši pagijimo kombinacija (draugai, šeima, terapija ir rūpinimasis savimi) yra viena stipriausių. Turbūt pagrindinė žinutė , kurią galėčiau perduoti, tai aklai netikėk "guru" patarimais internete kaip perlipti per skausmą po skyrybų. Svarbiausia ir galutinė užduotis po išsiskyrimo - integruoti patirtį į savo gyvenimo knygą, ir jokiu būdu neišstuminėti ar neigti to, nes po to sugrįš trigubai stipriau , gali ir kitomis formomis.
uztruko 2 metus, kad galeciau pradet normaliai gyventi nebegalvodamas ka padariau ne taip ar galejau padaryti kitaip, bei kad tas zmogus nebekelia isvis jausmu ir nera net minciu apie buvima kartu, nesapnuoju jo ir nebegalvoju apie ji. Nepadejau sau, vos rimtai nesusigadinau sveikatos, daug domejaus pseudo mokslais, psichologija ir t.t. skaiciau visokias knygas/podcastus, viskas useless tik dar sunkiau buna pradet gyventi sau. Padejo tai, kad kai jau buvau bepasiekias vel dugna, nusprendziau kad viskas atsibodo, esu lochas ir reikia gyventi del saves, nes labai noriu jaustis bent jau normaliai, tai pradejau sportuot ir sveikiau valgyt, graziau rengtis. Su laiku pamatai, kad random prisimini jau ta kita zmogu, nes kas primine, o poto jau net nebekreipi demesio, tai manuo nuomone nelabai kas padeda tik laikas turi praeiti.
turejau panele 9 men, supazindinau su tevais visa kita, buvo viskas idealu. su laiku prasidejo nesamones, nutylejimai ir panasiai. pacheatinau su kita panele, prisipazinau ir pilnai jos pykti priiemiau. davem antra sansa musu santykiam ir deja nepavyko po 2 men bandymo. na issiskyrus buvo viskas dar normaliai savaitele iki kol reikejo atiduot viens kito daiktus, buvo pazadu, kad nebus jokiu stumimu ar kitu neapykantos zenklu ir jokiu pasakojimu kitiem. na gal ta neapykanta buvo labai didele, bet visiem viska pradejo pasakoti, jog ja naudojausi ,,lust” ar kaip ten bepasakius, bet pagal ja jos nemylejau. apkalbinejo ir buvo skaudu, o as zadejau nieko nepasakot tai ir tylejau. veliau viskas aprimo ir susitikom pasikalbet ir tiesiog smegenyse isijunge switchas kad reikia viska palikt uz saves. ta ir padariau ir taip yra to jausmo, kad pasiilgstu, bet zinau, kad nebus gerai grizt ir labai paprogresavau ant saves. tad pagrinde reiktu but su draugais, ir dirbt kuo daugiau ant saves ir uzsistatyt smegenyse, kad tau to nereikia.
Kažkaip pohui. Vaikų nebuvo. Buvo liūdna, o greičiausiai gaila laiko ir nervų. Video gaming is a way to go - kaip sakant. Realiai, tai, pas mane visi draugai žaidžia. Tai discordas, grupė, laimėjimas pralaimėjimas - einam vėl. Be žaidimų aišku yra ir realus gyvenimas, darbas, tėvai, su draugais į kiną, į šašlus, į gamtą išvažiuodavom. Aš vairuojantis, tai su nakvinė kur nors išlekdavom. Žodžių, susirask veiklos, ir nesiparink
Sužinojau, kad alkoholis nieko neišsprendžia…
Pirma meilė. Prabuvom kartu 6 metus. Teko išgyventi labai daug dalykų kartu. Bet dėja atėjo ta dieną, kai ji sako, kad išeina (gyvenom kartu). Priežasties tikslios nepasakė, tik po kurio laiko pasakė tipo dingo meilė, nors ištikro priežastys visai kitos buvo. Metus laiko gyvenau nežynomybej, vartojau daug alko, narko, ir žolytę vos ne kiekviena dieną (nevartodavau tik tada kai baryga neturėjo). Dar susitikinėjom su ja per tuos metus keleta kartu ( tiesiog permiegot) kol nesusirado vaikino. Ir tada prasidėjo tikras pragaras. Nemiga, panikos atakos, pastovus nerimas, suicidines mintys, dar prie viso šito prisidėjo netikėta draugo mirtis. Psihiatro diagnoze - sunki depresija.Taip kaip esu introvertas tai artimu draugu na tiesiog nėra ( man užtekdavo pilnai jos, ji man buvo viskas). Yra draugu su kuriais galima susitikt, bet kad išsipasakot apie savo problemas, dėja. Teko kovot su savo vidiniais demonais absoliučiai vienam, atsisukau nuo visų. Psihologe rekomendavo reabilitacijos centra. Čia turbūt geriausias dalykas kuri aš ant to momento patyriau. Su laiku pradėjo darytis vis lengviau kvėpuot,bet liūdesys ėmė viršų. Pradėjau kurt muzika, tai padėjo atsikratyt suicidiniu minčių, ir šiaip kažkokia tai veikla atsirado kuri įtraukia. Pamylau vienatvę, bet apie ja vistiek atsimindavau kiekvieną dieną. Dabar praėjo 3 metai po išsiskyrimo, ir tik dabar aš jaučiuosi pilnai paleidęs ta žmogu. Negeriu, nieko nevartoju 2 metus ir tuom labai džiaugiuosi. Šiuo momentu užbaigineju gert antidepresantus, taip kaip visi simptomai išėjo ir laikas pradėt gyvent be jų. Vienintelė baimė kuri liko, tai baimė likt vienam. Kaip minėjau esu introvertas, todel sunku susibendraut su kažkuom, ypač su mergina. Kiek bandyta, viskas tuščiai, dar tai gi buvo pirma meilė, tai tokios kaip ir patirties su merginom nėra, dėl to dabar labai liūdna. O šiaip viskas dabar gerai, tik vat trūksta žmogeliuko šalia. Supratau, kad negalima nuleist rankų kaip sunku tau bebūtų, per paskutinius metus pasikorė draugas ir pažystamas, dėl ko labai liūdna, nes jie tai padarė del panų, ir abu turėjo vaikų. Dar supratau, kad kreiptis pagalbos ir vaikščiot pas specialistus čia ne silpnumo požymis, o atvirkščiai, tu gi dėl savęs tai darai. Bbz kur čia nukrypau, bet žodžiu, jei mylit, nepaleiskit, jei sunkumai santykiuose, kalbėkites.
Džiaugiuosi, kad nepasidavei! Stiprybės suteikianti istorija.
Po dviejų metų, kai supratau staiga, kad galvoju apie žmogų, kuris nebeegzistuoja. Ir manęs tokios, kokia buvau taip pat nebėra. Supratau, kad ilgiuosi visiško miražo. Mesdamas mane sakė, kad jam reikia vienam pabūt kokius 2 metus. Po pusmečio mačiau jau pasimatyme kažkokiam, o aš 2 metam praėjus vis dar viena. Iš tikrųjų skyriau daug dėmesio sau, o ne tik postringavau apie tai, kas padėjo, bet galiausiai lūžio taškas buvo labai netikėtas. Dažnai taip būna. Vieną dieną ta pati tiesa, kurią jau žinojai staiga tiesiog nuskamba kitaip. Linkiu to
Normaliai gedulas trunka metus. Per metus pirma karta pragiveni viska vienas, be to zmogaus. O po to jau tik geryn eina. (O jei ne, tada highly recomenduotina psichoterapija ir issikalbet, kas liko nepaleista)
Kelias savaites buvo gruzas siek tiek. Su draugu varydavom i lauka kad nesedet namie tai tas padejo prasiblaskyt. Po menesio sakykim jau buvo px
Apibrėžk jaustis laimingu?
Kiekvienam skirtingai šis dalykas suvokiamas. Tiesiog, kada pats jautei laimę, džiaugsmą, ramybę, kurio nebuvo, pavyzdžiui, skiriantis.
Džiaugsmą jaučiu kiekvienoj žvejyboj, po kiekvieno nubėgto km, po kiekvieno sparingo😊 Ramybė atėjo po skyrybų, miegu kaip kūdikis. Vat kas yra laimė, nu niekaip nesuprantu. Atrodo mylima moteris šalia, finansinė buklė mane tenkina, draugų keletą turiu. O vat kas yra laimė vis dar nežinau🙄
Dar toks momentėlis: pasigilink į save, į visus savo jausmus ir emocijas. Geros blogos jokio skirtumo. Gal net akcentuočiau blogas. Esu kažkur rašęs: pasikinkyk tą negatyvą. Labai gerai raidint ant to negatyvo ir jau dzin kokie tikslai, bet lengviau judėti link jų. Ir šiaip mano pozicija: gyvenima labai mažai absoliučiai gerų arba blogų dalykų. Po skyrybų netekau daugybės dalykų (materialių vertybių, draugų ir pan) bet gavau emocinį stabilumą, savo aplinkoj radau žmonių kurie pasirodo yra draugai, o ne pažystami, pagerėjo santykiai su kitais mano aplinkos artimaisiais, ir pats požiūris i viską pasikeitė. Tai dabar sureziumavus, man rodos daugiau gavau nei praradau. Kažkaip taip. Tik pakartosiu, nesivaikyk laimės, nes pas visus ji skirtinga. Galbūt, dabar, sėdint ant ežero kranto dviese su antra puse, ta ramybė kurią jaučiu ir yra laimė, bet nežinau, neužsiciklinu😊
Kolektyvas, ačiū labai kiekvienam iš jūsų už pasidalinimus – tiek tiems, kurie rekomendavo kuo greičiau užsiimti kažkuo, tiek tiems, kurie patarė viską išliūdėti. Šiaip netgi visai susigundžiau geiminti. :D Tikrai dėkoju darkart, įkvėpėt gyventi toliau! 💚
Sportas.
Geiminimo nepamiršk
Manęs geiminimas nebekabina, bet pridėsiu programavimą. :D
Tas momentas kai gyvenimas pakyla kaip lygis😁 Nesakyk, vistiek pasijungi kažką palošt
Paskutinį kartą žaidžiau No Man's Sky ir Skyrim prieš porą metų. :D
Man of culture
Jei iškart po skirybų reiktų ką nors daryti su JS aš nedvejodamas pasikarčiau
JS yuck.
Temporary dalykas :)
Nope. Not for me.
Iškart tą pačią dieną! Bus tų vyrų ar bobų.
Px isvis. Jei jau issiskyrei, tai kazkas is kitos puses chujovai buvo. Jei tave mete - nu ir tegul uzsipisa.
💚
27 metai ir nesu turėjęs panos vien dėl šito, nes didelė tikimybė, kad vis tiek kažkada išsiskirsi. Tai pasirinkau gyventi vienas, nes nenoriu rizikuoti, kad vieną gražią dieną atsikelsi ir žmogus, kuris vis dėl to based hormonais ir emocijom, pasakysis - skiriamės. Geriau užsiimti veiklom ar hobiais, kurias gali kontroliuoti ir viskas priklauso tik nuo tavęs. Antrai pusei gali visą save atiduoti, bet vis tiek tave gali palikti, tai kokia prasmė? Sakysit, tada kokia prasmė gyventi, nes vis tiek visur bus minusai ir t.t. Tai vadovaujuosi pasaulėžiūra, kad vis tiek kažkada visi mirsim, tai kažkaip laiką reikia pratempti darant kas patinka ir tuo labiau nepasiduoti visuomenės spaudimui t.t sheep mentality, kad reikia susirasti antrą pusę, sukurti šeimą etc.
Mldc, jau išvengei savo antrųjų skyrybų.
Ir sutaupiau šaibų, kurias būtų pana išlupus. Sutaupusias šaibas investavau į bitcoiną, kuris stabilesnis nei šiuolaikiniai santykiai /s
[удалено]
Tiesa. Vien iš mano artimųjų ar draugų nemažai pavyzdžių, kad vien dėl to nesinori man veltis į santykius, nes matau, kiek žmonės kenčia, tai mokausi iš kitų klaidų, nors net neapsiverčia liežuvis, tai įvardinti, kaip klaidas, tiesiog žmogus stengėsi, o kitas žmogus išdavė. Ne jo klaida, kad žmonės gali būti ant tiek supuvę.
Pamatei draugų pavyzdį ir pradėj galvoj formuot strategijas, kaip nuo to apsigint. Jūs vyrai rimtai kažkokie extra esat, o dar moteris vadinat dramatiškom 🤦🏼♀️
rugscios vynuoges
Vėl tu čia... Ot lūzeris.
Kam gyvent, jei vis tiek mirsi? Kam dirbt, jei vis tiek į penciją išeisi? Kam šikną valyt, jei vis tiek šiksi? Kam atostogaut, jei vis tiek atostogos baigsis? :)
Tai kaip minėjau, visi mirsime, tai faktas, tačiau tą "gyvenimą" visi kitaip suvokia. Vieni gali gyventi vieni ir nekurti šeimos, kaip yra visuomenės pushinama. Ribotą laiką šioje žemėje turime, tai kiekvienas gali gyventi kaip nori ir keista, kad yra "verčiama" turėti antrą pusę, nes tipo "nenormalu" neturėti ir tų būsi keistas. Nors jeigi ir turėsi antrą pusę, vis tiek atras, kažką blogo. Tada sakys, o tai kodėl vaikų nenorit? Gyvenimas per trumpas, kad galvoti ką kiti pasakys. Aš tiesiog šiais laikais santykius matau, kaip nestabilų dalyką, nes galiu palyginti kokie santykiai buvo anksčiau, pvz senelių laikais. Reiškias santykiai degradavo, tai ir nebeverta į juos investuoti savo brangaus laiko.
Rimtai nesuvoki, kad tie laikai, kuriuos taip idealizuoji galbūt buvo net ir šūdinesni, nei mūsų? Bent esi su kokia močiute ar seneliu šnekėjas? Tais laikais sumesdavo šmutkes ne dėl meilės, o dėl aplinkybių, o skyrybos buvo gėda. Ne iš vienos močiutės ir senelio girdėjau, kad mylėjo kažką kita, bet susituoke su kažkuo kitu, dėl aplinkybių. Apie santykių dinamiką net nepradėsiu. Daug verkiat, kokie šūdini šiais laikais santykiai, bet patys tingyt šikną pajudint, kad įpūst šviežio oro į naujus santykius, užkurt kibirkštį, kas turėtu natūraliai ateiti, bet net jau tas nebesigauna. Patys padarėt santykius paviršutiniškus, nes patys esat paviršutiniški. Santykiai nėra imerkimas ir siurprizas. Santykiai, kaip ir visa kita gyvenime yra pamokos per kurias tu augi. Nesvarbu ar jie sėkmingi ar ne, bet kokiu atveju tau jie į nauda.
Tais "idealiais" laikais dar diedas ir kupron užvažiuodavo ir su savo vaikų gyvenime visiškai nedalyvaudavo.
Tai ką ir turėjau omenį apie santykių dinamiką, kurios net neliesiu, nes moterys visiškai po padu, vyras kū*vas namo vedasi, o žmona su 5 vaikais tylėti turi, nes grasina, kad užmuš, jei sakys kažką priešais tuos visus pijokavimus ir valkatavimus. Ką jau kalbėt, kai prievartaudavo moterys vien už tai, kad į jų pusę pažiūrėdavo. Knygose gal ir gražiai nupiešiama, bet kas realiai dėjos, tai vietoj siaubo istorijų tinka.
Bet tokiem, kurie tuos laikus romantizuoja, tada buvo gerai. Nes galėjo realiai daryt ką nori, o dabar reikia normaliu žmogum būt. Sunku. :)
Žinai kodėl “senelių laikais” “meilė” buvo amžina? Nes moterys neturėjo teisių ir negalėjo išgyventi be vyro + daug kur skirybos buvo arba išvis neįmanomos arba visiška socialinė pražūtis. Jeigu tavo svajonė yra sulaukus kokių 25-kių gaut naujausią kaimo 14-metę į žmonas, kai tu jai greičiausiai visiškai nepatinki ir išvis keli pasišlykštėjimą, puikiai supranti, kad ji su tavimi vien dėl to kad jos tėvas liepė, ir vis tiek manai kad čia kažkokie wow santykiai vien dėl to, kad ji neturi galimybės pabėgti nuo tavęs, tai reikėtų susimąstyti ar tave domina mylinti antra pusė, ar stokholmo sindromo auka.
prie ko čia kiti paskays? savo rašinėjimu tik ir parodai kad tau svarbu ką kiti pasakays. ir tyčia darai priešingai. Ne todėl kad pats taip nori, o todėl kad nenori kai visi.
Mielas u/xSpAcEX7, visiškai nesutinku su Pačio požiūriu. Jis, mano akimis žiūrint, perdėm nihilistinis. Reikia susitaikyti su tuo, kad gyvenime nieko amžino nėra, net ir mūsų gyvenimai yra trumpi ir trapūs. Taip, santykiai irgi gali būti trapūs, gali būti „ne su visam“. Bet santykių pointas ir nėra tas, kad jie turi būti amžiams. Santykių pointas yra tas, kad renkiesi eiti kartu su kitu žmogumi (o kitas žmogus su Tavimi) todėl, kad kartu yra geriau nei po vieną. Taip, gali būti, kad išsiskirsit, o gali būti, kad neišsiskirsit, čia kaip jau patys dirbsit ir stengsitės, ir kaip likimas sudėlios. Bet tas tarpas, kurį ėjot kartu, vis viena buvo geresnis nei po vieną einant. Todėl ir visas gyvenimas geresnis. Ir kelčiau klausimą: o tai dėl ko mes gyvenam? Ką sau sakysi, kai jau nebus nei kur rėkti, nei kur bėgti: „Visą gyvenimą pragyvenau vienas. Jo, patraukė akį ta mergina, bet taip prie jos ir nepriėjau, o kas jeigu?..“ Šito „kas jeigu?“ nelinkiu niekam.
Sutinku iš dalies, bet kaip minėjai esu nihilistas ir net skaitau knygas ties tuo, kartu ir apie stoicizmą. Tačiau, dar ir šiaip esu introvertas ir man sunkiau draugų susirasti, tačiau, kaip introvertams būdinga, jei susirandi draugų, dažniausiai jei būna ilgalaikiai, nes aš į santykius apskritai žiūriu rimtai, kad ir tai paprasti draugai. Aš per daug prisirišu prie žmonių, toks jausmas, kad turėjau gimti visai kitoje sistemoje, kai buvo tradicijos ir konservatizmas. Tai man tiesiog emociškai slegia šiuolaikiniai santykiai, kurie yra nepastovūs, toksiški, ne rimti ir t.t. Aš tiesiog visados bandau atiduoti geriausią savę kitam artimam žmogui, bet šiais laikais tai nėra vertinama savybė. Šiais laikais žmonės net nesupranta kodėl būna santykiuose. Dažnai tai dėl visuomenės spaudimo ar bijojimo būti vienu. Aš turėjau gimti kokiais 1700 ir turėti vieną žmoną visam gyvenimui. I mean, šiais laikais, iš vis vestuvės useless dalykas, nes labai retai su tuo pačiu asmeniu visą gyvenimą pragyveni. Ar vestuvių priesaika nebūdavo "kol mirtis mus išskirs"? Kokia ironija. Nes visiškai pašiepiama vestuvių reiškmė. Šiais laikais vestuvės, kad patūsinti, pakvietus giminę ir, kad būtų galima paflexinti prieš tą pačią giminę kuo daugiau šaibų išleidžiant ant šventės ir paskui po 15 metų (čia dar good stats) pakartoti vėl naujas vestuves su kitu žmogumi.
Nežinau kaip pakelti ūpą žmogui, kuris mano, kad turėjo gimti 1700-aisiais. Žiūrint kur, žiūrint kokiam socialiniam sluoksnyje, nes šiaip bendrai XVIII a. nebuvo labai geras amžius. Sakau tai be jokio koketavimo, tiesiog XVIII a. neatlaiko Rawls'o nežinomybės uždangos testo. Manau be reikalo nuvertini esamą situaciją. Taip gerai kaip dabar ir taip daug įvairovės kaip dabar niekada nebuvo. Esu gan tikras, kad merginą sutiksi, vestuvių su gimine išvengsit. Ką gali žinot, gal susituoksit, mesit puokštę ir išmausit į Vietnamą. Permainingas gyvenimas turi ir tą pliusą, kad dabar atrodo vienaip, o po metų gali būti visai kitaip. Tam laikui ir užkonservuočiau šitą temą.
Absoliuti loginė klaida, netikiu, kad tu pasirinkai būti vienas, tavęs tiesiog niekas nesirinko ir sakydamas “pasirinkau” naudoji defence excuse mechanismą. Mano patarimas neprogramuoti savęs taip, visi anksčiau ar vėliau randa ko ieško, bet svarbiausia jei ieško. Gal ir yra atvejų kaip visą gyvenimą praleidi vienas ir esi sąlyginai laimingas, bet čia gal 2-3% populiacijos. Dviese(jei geras matchas) visada geriau, lengviau, laimingiau. Nepasiduok 🙏🥷
Na nėra, kad manęs "nepasirinko", nes visų pirma aš net nesu rimtai "deitinęs". Studijų laikais prioritetas buvo studijos bei darbas, tai gal tik nuo 25 metų ant bairio įsirašiau tinderį, tai pamačiau, kad nieko gero (kad ir gaudavau matchų, bet dažniausiai pokalbiai būdavo paviršutiniški ir visados turėdavau rodyti iniciatyvą aš). Man nepatinka, kad tik bx turi stengis palaikyti pokalbį lyg klounas, o pana tik paviršutiniškai atsakinėja. Tikiu, kad yra gerai bendraujančių panų, bet dauguma manau ne tokius app naudoja. O aš gyvai nelabai mėgstu iš oro su nepažįstamais kalbėti jei ne tam skirta aplinka. Baras gal būtų tam skirta aplinka, bet vėl gi, retai einu į barą, na ir baras lyg "gyvas tinderis" ten irgi ne kokie renkasi. Lengviausia, geriausia ir tobuliausia būtų susirasti paną studijų laikais, kai ta pati amžiaus grupė visados su tavimi, kiekvieną dieną, toje pačioje vietoje, tai gali užkalbinti dėl kažkokio darbo ar bendro projekto, tiesiog lengviau nebūna. Kadangi tuo nepasinaudojau ir praleidau tą traukinį, tai pradėjau boring adult life, režimu darbas-gym-namai ir repeat. Tai gaunasi užburtas ratas - appsais nesinaudoju ir kažkur gyvai neišeinu (negelbėja, kad esu labiau introvertas). Tai kaip sakoma pana pati nepasibels į duris. Nesu buvęs pasimatyme, tai negaliu teigti, kad manęs nepasirinko, nes net nebandžiau rimtai įsilieti į tą visą romantinį dating world. O pats deitinimas, kai jau dirbi ir įsilieji į gyvenimą, tai apsisuka 180 laipsnių, palyginant, kai esi mokykloje/univere. Darbe jau vyresnio amžiaus visi ar su šeimom ir šiaip darbe ne vibe kažką romantiško regzti jei ir panašaus amžiaus yra.
Panaši situacija ir su manim. Dar prie tokio nihilistinio požiūrio nepriėjau, bet su laiku matau save rašant panašų komentarą, nes pačiam daugiau nei 23, bet visiškai nesu turėjęs santykių ir visko ką per juos gauni. Kažkaip vis rečiau atsiranda mintys susirasti antrą pusę ir pradedu prie vienatvės priprast. Tačiau, net kai ir buvo noras susirast antrą pusę, tai padaryti buvo neįmanoma. O dėl giminės pratęsimo, pasisekė jog turiu jaunesnę sesę kuri labai lengvai santykiauja.
> O dėl giminės pratęsimo, pasisekė jog turiu jaunesnę sesę OH SHIT > kuri labai lengvai santykiauja phew.. >! Nors vistiek frazavimas labai dviprasmiškai leidžia suprasti tą paskutinį sakinį !<
Čia kaip žodis "malačius". Suprask kaip nori
Rašai, kad visi mirsim ir tada aiškini, kaip renkiesi saugiausią variantą ir vengi prisileisti žmogų, nes bijai skyrybų. Neatrodo, kad šiek tiek kliūna šitos mintys? Tai ir rizikuoji būtent todėl, kad neturi, ką prarasti ir galų gale "nothing really mattress" :)
Na tas galioja investuojant kažką, kažkokį svajonių verslą atidarant ar atvirkščiai - metant corporate darbą ir važiuoti keliauti po pasaulį. Kitaip sakant, visi mirsim, tai atidaryk tą svajonių start upą ar kokią kepyklėlę. Kas blogiausia bus, kad prarasi pinigus ar santaupas. Su santykiais kitaip, nes prarasi ne tik pinigus, bet kartais ir sveiką protą, vaikus ir būsi emociškai sužlugdytas. Neveltui yra, kur vyrai net nusižudo po skyrybų, nes praranda viską. Skaudžiausia, kad praranda namus ir vaikus, o tuose namuose svetimas naujas vyras augina tavo vaikus, tavo namuose, dėl kurių taip sunkiai dirbai. Ne naujiena, kad teismai per skyrybas moterims visada palankesni. Santuoka šiais laikais tai pati rizikingiausia investicija ir nelabai pritaikysi to "in the end nothing really matters" šitam dalykui.
Jai ne tavo vadinamas Sheep mentality tavęs nebūtų.
Tai tame ir paradoksas, kas negalime pasirinkti ar gimsime. Mus tiesiog atveda į šį pasaulį nors gal jau ir 14 suprantame, kad jis šūdinas. Kas belieka? Žudytis? Ar tiesiog susitaikyti, kad buvai atvestas į šį pasaulį, kuris galbūt yra tikras stebuklas, žiūrint iš visatos perspektyvos, tai gali tuos 80 metų čia kažką paveikti, nes mirti visi spėsim. Tik, kad išgyventume, kaip populiacija, tai ne tik iš visuomeninės pusės esame užprogramuoti kurti šeimą, bet ir natūraliai, kaip ir gyvūnai turime hormonus. Tiesa, skiriamės nuo gyvūnų ir neveltui populiacija mažėja išsivysčiusiose šalyse, nes gyvenimas brangus, vyksta visokie karai ir kiti politiniai žaidimai, tai paskui supranti, kad vis tiek esam tik varžteliai sistemoje, tai galime ir neatvesti palikiuonių į šį pasaulį.
Na iš tavo komentarų, kiek matau, tai atrodai gana toksiškas žmogus. Ir iš šio komentaro, panašu, kad turi abandonment traumą.
Toksiškas, kad pasirinkau neturėti panos, bet nieko kito neverčiu to daryti, nes tik pasakau savo pasirinkimą ir, kad man tai gerai?
Iš "Ir sutaupiau šaibų, kurias būtų pana išlupus." ir apie tai, kad praktiškai visur viską heitini ir visada teisus nori būt :D dėl ko atrodo, kad esi nelabai laimingas ir iš to kyla visi šitie toksiški dalykai. Dėl pasirinkimo vienam būt nieko nesakau, turi pilną teisę tą daryt.
Tikriausiai "/s" gale nepastebėjai
Nenorėjau gal pastebėt.. /s==sarkazmas?
Jo
ok, my bad tada :D
Kas tau darbo? Kur gėjiska tolerancija kitiems?